Ji didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia po žeme, tačiau tai vienintelis panašumas su "mūsų" bulve.
Ji gali būti oranžinė, raudona ar net violetinė, bet kokiu atveju, visada saldi. Ir kupina energijos. Šiuose šakniagumbiuose, kurie dar vadinami batatais, yra mažiau vandens, nei jų giminaitėse bulvėse, todėl jie ilgai neišsilaiko. Todėl jų kilmės šalyse, vidurio Amerikoje, jos yra iškasamos ir iškart ruošiamos. Rausvoji saldžiųjų bulvių rūšis su tamsiu minkštimu yra itin minkšta, saldi ir sultinga.
Panašiai kaip ir bulvės, saldžiosios bulvės ("Ipomoea batatas") nuplaunamos, nuskutamos ir tada verdamos, kepamos arba gruzdinamos. Nenuskustas jas galima paruošti orkaitėje arba garinėje orkaitėje ir tada skobti šaukštu. Ne tik Meksikoje, bet ir Japonijoje, Kinijoje, Taivane ir Tibete gatvės prekeiviai siūlo karštų gruzdintų saldžiųjų bulvių.
Keptos saldžiosios bulvės yra tradicinės Padėkos dienos kalakuto vakarienės JAV patiekalas. Peru, Naujojoje Zelandijoje ir Ramiojo vandenyno salose šios bulvės vadinamos "Kumara", o "Kumara Fries" yra gaminamos kaip gruzdintos bulvytės.
Plonai pjaustytos saldžiosios bulvės Azijos virtuvėje yra savaime suprantamas priedas kaip ir bambuko ūgliai, Pak Choi, morkos ir paprika. Korėjoje iš krakmolo gaminami specialūs permatomi makaronai, kurie kartu su morkomis, svogūnais, špinatais, grybais ir aitriaisiais pipirais kepami su sezamo aliejumi.
Kinijoje, didžiausioje pasaulio gamintojoje, (saulėje) džiovintos saldžiosios bulvės su druska ir cukrumi yra labai mėgstamas užkandis.
Afrikos virtuvėje augalo lapai naudojami kaip špinatai. Tik Japonijoje yra išnaudojamas bulvių saldumas gaminant Jokaną, labai saldų, pjaustomą desertą, kuriame taip pat yra agaro, cukraus ir pieno.
Saldžiosios bulvės auginamos beveik visuose šiltuose tropikų, subtropikų ir vidutinės klimato zonos kraštuose, Europoje, pvz., Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.