Aitrusis pipiras arba peperoni pipirai priklauso paprikos genčiai. Dėl savo formos dažnai vadinami ankštimis, tačiau botaniniu požiūriu yra uogos. Aitriųjų pipirų spalva svyruoja nuo žalios (neprinokę) iki geltonos, oranžinės ir raudonos iki tamsiai raudonos ir violetinės. Jų forma gali būti pailga, tiesi arba lenkta, taip pat apvali. Svarbiausia taisyklė: kuo mažesnis ir tamsesnis vaisius, tuo jis aštresnis. Naudojami ir švieži, ir džiovinti vaisiai. Pašalinus šviesią skiriamąją sienelę ir sėklas, aitriojo pipiro skonis sušvelnės.

Anyžiumi kvepia vasara ir Viduržemio jūra, taip pat pastis, rakė ir uzo bei lakrica. Jauni lapeliai salotoms suteikia lengvai salstelėjusį aromatą, žiedai gali būti gražus valgomas papuošalas. Renkamos parudavusios sėklos, šviežiai maltos arba visos dedamos į kepinius, sriubas ir padažus, taip pat į kario patiekalus. Taip pat jos labai gerai papildo ankštines daržoves.

Prieskonių karalius bazilikas kilo iš Afrikos ir Azijos tropikų ir ilgainiui užkariavo viso pasaulio virtuves. Iš 150 rūšių, labiausiai paplitęs yra paprastasis vienmetis bazilikas, kuris auga ir ant saulėtų palangių. Jo maloniai saldžiai kvepiantys lapai yra mėgstamas picų ir makaronų prieskonis. Smulkiai supjaustyti, švieži lapeliai aromatizuoja padažus ir salotas, sriubas, mėsą, žuvį ir daržovių patiekalus, taip pat jo galima dėti į ledus, šerbetus, vaisių salotas ir saldžius patiekalus. Šviežias bazilikas karštyje praranda didžiąją dalį savo aromato, todėl gamindami naudokite itin daug arba berkite tik šiek tiek į pagamintą patiekalą.

Cinamonas gaunamas iš išdžiovintos cinamono medžio žievės, ypač tikrojo arba Ceilono cinamono medžio. Jis yra vienas seniausių prieskonių ir Kinijoje buvo vartojamas dar 3 000 metų pr. Kr. Cinamono lazdelės sutrupinamos prieš pat naudojimą, pakepinamos keptuvėje be riebalų ir, kai pasklinda aromatas, smulkiai sumalamos. Juo skaninami saldūs patiekalai, kepiniai, kakava ir karštas vynas, taip pat tamsūs padažai, skirti žvėrienai.

Viduje ryškiai oranžiniai šakniastiebiai auga tropiniuose Indijos ir pietų Azijos regionuose, dar žinoma kaip geltonoji šaknis arba indiškas šafranas. Šviežia arba džiovinta ir sumalta ciberžolė yra nepamainoma kario prieskonių mišinio dalis. Jos sakingas, kiek aštrokas ir atgaivinantis aromatas gerai dera su šviesia mėsa, paukštiena, žuvies, salotų padažais, naudojamos salotų acte ir kepsnių prieskonių mišiniuose. Ciberžolę reikėtų laikyti tamsioje vietoje, tačiau ne per ilgai, nes ji greitai netenka savo aromato, o šviesoje blunka jos spalva.

Šnekamojoje kalboje builis dar vadinamas super prieskoniu, nes minkšti, į tris keturias dalis padalinti šviesiai žali lapai nuostabiai paskanina šviesius padažus ir varškę. Jo švelnus, kaip pankolio ir anyžiaus, lengvai salstelėjęs ir lakricas primenantis kvapas papuošia salotas, ant žarijų kepamą žuvį, bulvių ir grybų patiekalus. Taip pat yra išskirtinė kreminės sriubos sudedamoji dalis. Iki 60 cm aukščio užaugantis builis, kaip ir petražolė, priklauso salierinių šeimai. Virtuvėje ant palangės jį galima auginti ištisus metus. Pirmamečius lapus reikia nuskinti prieš žydėjimą, patiekalus gardinti pačioje pabaigoje, niekada nevirinti kartu.

Dašis auga Viduržemio jūros regione, taip pat Indijoje, Pietų Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Šis aštraus prieskonio, kurio kvapas kiek primena čiobrelį, stiprus kartumas padeda virškinimui. Deginančio prieskonio švieži arba džiovinti lapai ir šakelės labai tinka paskaninti pupeles, ėrienos ir bulvių patiekalus, troškinius, avieną bei kitą riebią mėsą, taip pat, nedideliais kiekiais, ir salotas. Kadangi šis vienmetis augalas yra labai intensyvaus skonio, derėtų jį vartoti saikingai bei patiekalus skaninti prieš pat pabaigą. Darže nereiklūs dašiai mėgsta saulėtą ir šiltą vietą, lengvą, pralaidžią žemę. Tinka skinti nuo birželio iki rugsėjo.

Kaparėliai yra marinuoti dygliuotojo kapario krūmo, augančio pietinėje Europoje, visoje Viduržemio jūros regione, pumpurai. Uždari pumpurai rankomis skinami pavasarį ir nėra valgomi neapdoroti. Iš pradžių jie vieną dieną džiovinami ir tuomet marinuojami su rupia jūros druska, sūrymu acte arba aliejuje, tai jiems suteikia sodrų ir pikantišką skonį. Mažiausi kaparėliai yra skaniausi.

Aromatingo, viskam tinkamo prieskonio tėvynė yra drėgnos ir karštos pietų Azijos džiunglės. Nudažyti pumpurėliai papuošia mėsą, žuvį, vištieną, sriubas, salotas ir kario patiekalus. Saldžiai aitrus, stiprus aromatas ir skonis atsiskleidžia ir saldžiuose patiekaluose, ryžių pudinge, vaisių salotose, kepiniuose (meduoliuose), arbatoje ir gėrimuose (imbierinis elis). Japonijoje marinuotas rūgštokas imbieras patiekiamas su sušiais. Imbierą reikia laikyti sausoje ir vėsioje vietoje. Įpjautas imbiero šaknis geriausia nusausinti ir tik tada įdėti į daržovių stalčių šaldytuve. Šviežią tarkuotą arba maltą imbierą galima be problemų užšaldyti ir laikyti daug mėnesiu.

Tamarindas, taip pat indiškoji datulė arba rūgščioji datulė, yra tamarindo medžio ankštinis vaisius. Tamarindai būna dviejų rūšių: saldžiųjų tamarindų minkštimas rusvas, rūgščiųjų tamarindų sėklų sudėtis ir spalva primena razinas. Tamarindas yra labai svarbi prieskoninių padažų, pavyzdžiui, Vusterio arba ant grotelių keptų kepsnių padažo, sudėtinė dalis. Tamarindų sirupas yra gaiviųjų gėrimų ir šerbetų, saldainių ir ledinukų pagrindas.

Juodasis pipiras yra tokio paties pavadinimo krūmo vaisius. Jis gaunamas iš neprinokusių (žalių) ar beveik prinokusių (geltonai oranžinių) vaisių, kurie džiovinami susiraukšlėja ir pajuoduoja. Jų skonis aitrus, kvapas kiek primena riešutus ir yra plačiausiai naudojama pipirų rūšis. Jis naudojamas beveik visose pasaulio virtuvėse, geriausia jį sumalti prieš pat naudojimą. Sultiniams, sriuboms, marinatams galima naudoti visus grūdelius.

Juodosios garstyčios auga visoje Europoje ir Šiaurės Afrikoje ant kelių ir laukų pakraščiuose. Švelnius lapus galima skinti birželio ir rugpjūčio mėnesiais ir naudoti, pvz., su varške arba salotoms. Nuo rugsėjo galima rinkti ir džiovinti, malti arba naudoti visus juodus grūdelius gaminant garstyčias ir prieskonių mišinius, raugiant agurkus ir cukinijas ar marinuojant mėsą.

Kafiro laimo lapai arba makruto laimo lapai gaunami iš rūtinių šeimos kafiro laimo medžio. Lapai pasižymi labai intensyviu, pikantišku, primenančiu citriną ir karčiu aromatu. Jie yra labai svarbūs Pietų Azijos (Tailando, Kambodžos, Malaizijos ir Indonezijos) virtuvėje ir Prancūzijos užjūrio Reunjonos regione. Panašiai kaip europietiški lauro lapai, šie švieži arba džiovinti lapai dedami į padažus, sriubas ir troškinius virti kartu, ištraukiami prieš patiekiant ant stalo.

Kajeno pipiras yra maltas, džiovintas "Kajeno" rūšies aitrusis pipiras. Botanikos požiūriu, tai ne pipiras, o paprikos variantas. Kadangi malant sumalama ir skiriančioji sienelė bei sėklos, kajeno pipiras yra gerokai aštresnis, nei juodieji pipirai, pasižymi lengvu karčiu vaisių ir dūmo aromatu. "Ispaniškąjį pipirą" iš gimtosios Lotynų Amerikos į Europą ir Aziją atvežė ispanų ir portugalų keliautojai.

Azijos ir arabų virtuvėse vienodai mėgiama kalendra pamažu vis labiau pripažįstama ir Europoje. Žinovai vertina sodrų ir gaivų, lengvai salstelėjusį kalendros lapų skonį ir jos su niekuo nesupainiojamą aromatą, kuris primena petražoles, anyžių, mėtą ir citrinos žieveles. Aromatingi, švieži žali lapeliai ir jauni stiebeliai, balti žiedai bei saldžiai kvepiantys vaisiai yra nepakeičiamos daugelio kario mišinių dalys, kurios suteikia padažams ir marinatams ypatingą skonį ir tai taip pat yra svarbus prieskonis konservuojant agurkus ir moliūgus. Kalendros lapeliai naudojami kaip petražolė, tačiau galima naudoti ir smulkiai pjaustytus švelnius stiebelius, kurie sustiprina aromatą.

Be šio imbierinių šeimai priklausančio prieskonio nebūtų kario prieskonių mišinio, o daugelis saldžiųjų patiekalų be jo citrinų ir cinamono aromato būtų blankūs. Kardamonas senovės Graikijoje buvo brangi importuojama prekė, taip pat ir romėnai vertino Pietų Indijoje ir Šri Lankoje augančio prieskonio aromatą. Juodos sėklos iš trikampės ankšties Tolimuosiuose Rytuose dedamos į beveik kiekvieną kario patiekalą, o arabiškose šalyse juo gardinama kava. Skandinavų virtuvėse kardamonu skaninami ne tik keksai ir saldžiosios duonelės, bet ir paštetai ar dešros. Kardamoną visada paskrudinkite karštoje keptuvėje be aliejaus, kol atsiras kvapas, tuomet sumalkite.

Kario medis yra kilęs iš pietryčių Azijos, tačiau jis auginamas ir vazonuose saulėtuose balkonuose, ir terasose Europoje. Dviejų metrų augalo blizgantys žali lapai paliesti skleidžia intensyvų kario prieskonių mišinio aromatą. Džiovinami lapai greitai praranda aromatą. Kario lapais gardinami Azijos virtuvės patiekalai, žuvis, daržovės ir padažai.

Visžaliai lauramedžio lapai puošė Graikijos olimpinių žaidėjų galvas. Blizgantys, tamsiai žali, aromatingi lapai suteikia stiprų skonį, švieži dar stipresni nei džiovinti. Todėl vartokite saikingai. Lauro lapai yra neatskiriama prieskonių puokštelės sultiniams, sriuboms ir padažams dalis, taip pat tinkanti kepsniams ir troškiniams (guliašui) gardinti ir su žvėrienos bei kopūstų (raudonieji, rauginti kopūstai) patiekalais. Prieš patiekdami ant stalo, išimkite lapelius, nes jų skonis labai kartus. Iš beveik 2 500 lauramedžių šeimos augalų rūšių, tik keletas yra tokie pat skanūs kaip kilnusis lauramedis, kuris Viduržemio jūros regione auga kaip krūmas arba medis. Patarimas: lauro lapas ryžiuose, miltuose ir grūduose atbaido kenkėjus.

Šis "agurkų prieskonis" kilo iš centrinės Azijos, tačiau šiandien yra labai svarbus prieskonis šiaurės ir rytų Europos virtuvėse. Iki 1,25 metro užaugantys krapai priklauso salierinių šeimai ir yra tikrai nereiklūs. Vartojami lapai, žiedynai ir džiovintos sėklos, kurios yra saldžios ir aromatingos, kiek primena anyžių ir kuminą. Lapelius ir žiedynus visada vartokite tik šviežius, salotoms (agurkų salotos!) ir padažams, taip pat bulvėms ir žuviai. Sėklos ir dar neprasiskleidę žiedynai marinuojamiems agurkams ir daržovėms, taip pat actui su žolelėmis suteikia paskutinį skonio potėpį. Jais taip pat tinka gardinti kepamą duoną ir bandeles.

Kuminas kaip prieskonis yra ypač vertinamas Lotynų Amerikoje, Šiaurės Afrikoje, beveik visoje Azijoje ir Indijoje. Mažos, pilkšvos sėklutės prieš vartojimą dažniausiai yra pakepinamos su svogūnais aliejuje arba vienos sausoje keptuvėje. Kuminas yra svarbi kario mišinių ir ant žarijų gaminamų patiekalų sudedamoji dalis. Kepinamo kumino kvapas, dažnai kartu su kalendra, yra svarbiausias Šri Lankos ir Pietų Indijos virtuvių bruožas. Kuminas taip pat dažnai vartojamas arabų virtuvėje. Tai yra įprastas tadžino troškinio prieskonis. Kuminas yra kilęs iš Vakarų Azijos, kur jis buvo auginamas nuo senų senovės.

Joks kitas prieskonis taip gerai neapibūdina Azijos virtuvės kaip citriną primenantis, aštrus citrinžolės lapų aromatas. Ji kilusi iš rytų Indijos ir dabar visuose tropiniuose regionuose auginama iki dviejų metrų užauganti žolė. Citrinžolė skaniausia ką tik supjaustyta, ji dera su paukštiena, žuvies ir jūros gėrybių patiekalais, gaminant padažus ir marinatus. Labiausiai dera su kalendra, svogūnų laiškais ir česnaku.

Po šafrano, vanilė yra antras pagal brangumą prieskonis pasaulyje. Ji išgaunama iš įvairių vanilės augalo rūšių fermentuotų ankščių. Tačiau pagrindinis aromato šaltinis yra ankšties žievelė, o ne jos viduje esančios juodos vanilės sėklutės. Todėl gamindami naudokite visą ankštį. Vanilės aromatas pagardina beveik visus saldžius patiekalus, tačiau taip pat yra tinkamas šviesiems padažams prie žuvies ir jūros gėrybių.

Gvazdikėliai yra labai kvepiantys ir deginančiai aštraus skonio išdžiovinti kvapiojo gvazdikmedžio žiedų pumpurai. Kilę iš Molukų salos, jie auginami Zanzibare ir Madagaskare. Saikingai naudojami jie suteikia skonį marinatams, padažams, sriuboms, sultiniams, dešroms, mėsos ir žuvies patiekalams, meduoliams, kario patiekalams ir, žinoma, karštam vynui bei punšui. Naudojimui tinkama tik galvutė, stiebelis yra kartus.

Mairūnas yra įprastas Viduržemio jūros regiono prieskonis. Jis paplitęs iki pat Himalajų. Mairūnas labai aromatingas, šiek tiek primena citrinos žiedų kvapą, o skonis šildantis, tačiau nedeginantis. Švieži arba džiovinti lapeliai naudojami skaninti bulvių patiekalus, sriuboms, padažams, dešrelėms (dar kartais vadinamas dešrelių prieskoniu) ir pupelių patiekalus. Mairūnas dera kartu su pipirais, muskatu ir (pirmiausia žvėrienos patiekalams) su kadagio uogomis.

Muskato riešutas yra kietas kaip akmuo, panašus į uogą, tokio paties pavadinimo medžio vaisius. Kilęs iš Indonezijos Banda salos ir šiauriau esančios Moluko salų, šiandien jis auginamas tropiniuose Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos regionuose ir Grenadoje. Šviežiai tarkuotu muskatu skaninami bulvių patiekalai, sriubos ir troškiniai, mėsos kukuliai ir kiaulienos kepsniai. Jis taip pat tinkamas pagardinti žiedinius kopūstus, špinatus, briuselinius kopūstus, ropinius kopūstus, raudonuosius kopūstus ir pastarnokus.

Taip pat vadinamas gvazdikėlių arba Jamaikos pipiru. Iki šių dienų Karibai yra pagrindinis auginimo regionas. Tam naudojamos ne tik šio krūmo uogos, bet ir švieži lapai. Kvapiuosius pipirus mėgo senovės actekai, juos naudojo paskaninti kakavos gėrimą. XVI a. pradžioje šie vertingi grūdeliai iš Pietų Amerikos pateko į Europą ir nuo to laiko jais skaninami troškiniai, guliašai ir kepsniai. Karčiai saldus, aštrokas skonis primena gvazdikėlius ir geriausiai savo ypatingą aromatą atskleidžia kepiniuose ir meduoliuose. Kvapiuosius pipirus reikia laikyti sausoje ir nuo saulės apsaugotoje vietoje. Geriausia įsigyti nemaltus pipirus. Juos galima laikyti kelis mėnesius, o šviežiai sumalti jie paskleidžia savo nuostabų pipirinį kvapą.

Rozmarinas yra įprastas Viduržemio jūros prieskonis, paplitęs po visą pasaulį. Dar senovės romėnai mėsos patiekalus skanindavo visžalio krūmo lapeliais. Švelnios šakelės ir smailūs lapai yra labai aromatingi, šiek tiek kartoki, primenantys eukaliptą ir veikia žadinančiai. Šviežias rozmarinas tinka Viduržemio jūros patiekalams, ėrienai, paukštienai, kiaulienos kepsniams, žuviai, daržovių sriuboms, šviežiam, keptam ant žarijų ar marinuotam ožkos ir avių sūriui, taip pat prieskoninei duonai. Keptiems ant žarijų patiekalams, nesvarbu, mėsai, žuviai, daržovėms ar bulvėms, rozmarinas suteikia nepakeičiamą, patrauklų skonį. Rozmariną visada naudokite tik šviežią, džiovintas jis greitai netenka aromato.

Laiškinis česnakas suteikia aštraus gaivumo ir papuošia salotas, sriubas, padažus, paukštienos arba kiaušinių patiekalus. Laiškinis česnakas priklauso svogūniniams augalams ir jo skonis panašus. Nuo vieno iki penkių milimetro pločio, tuščiaviduriai laiškeliai auga sode, balkone arba ant palangės visus metus. Laiškinį česnaką pjaukite prieš pat vartojimą, jis skaniausias pagardinant lapines salotas, kiaušinių patiekalus, sriubas ir kreminius padažus. Niekada nekaitinkite laiškinio česnako, nes karštis sunaikina aromatą. Žiedus galima naudoti kaip puošmeną arba kaip prieskonį. Jei pumpurai bus nupjaunami reguliariai, laiškai išliks minkšti ir švelnūs. Jei augalas pražysta, laiškų skonis tampa sodrus ir kartokas. Jo negalima sudžiovinti, šviežius laiškus smulkiai supjaustykite ir užšaldykite.

 

Pastaraisiais metais laukinis česnakas tapo virtuvės žvaigžde, nors ilgą laiką slėpėsi savo brolio – visų mėgstamo česnako – šešėlyje. Augalas užauga iki 35 aukščio ir jau tūkstančius metų auga Vakarų ir Vidurio Europos paupiuose ir lapuočių miškuose. Lapai, pumpurai ir žiedai, atsižvelgiant į oro sąlygas, gali būti skinami nuo kovo iki birželio, svogūnėliai kasami tik peržydėjus augalui. Meškinį česnaką visada naudokite šviežią. Jo skonis primena švelnų česnaką ir laiškinį česnaką. Šviežias ar troškintas meškinis česnakas, naudojamas saikingai, tinka gardinti sriubas, salotas ir daržoves. Jį taip pat galima užpilti aliejumi arba actu arba naudoti gaminant pesto padažą.

Nors pankolis yra tipiškas vasaros augalas, be jo džiovintų sėklų neįsivaizduojami Kalėdų kepiniai. Švieži, žali, ploni ir lengvai salstelėję lapai tinka pagardinti lapines salotas, lengvus padažus ir, visų labiausiai, su žuvį. Rugsėjo–spalio mėnesį renkamos sėklos, naudojamos maltos arba visos, suteikia duonai, sriubai ir ypač troškiniams specialų prieskonį ir skatina virškinimą.

Paprastasis kietis, dar kai kur vadinamas šepečiu arba žąsų žole, nes jo šakos užauga iki dviejų metrų, buvo naudojamas kaip šukos, o šviežios arba džiovintos viršūnėlės su dar neprasiskleidusiais žiedais – riebiems patiekalams, pvz., kiaulienos ar žąsies kepsniui, suteikti kartoką prieskonį. Kartumas sužadina skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą ir taip padeda virškinimui.

Kmynas yra tikras virtuvės šeimininkas: pirmaisiais metais salotoms, sriuboms ir padažams naudojami lapai ir jaunos viršūnėlės, antraisiais metais naudojami žiedai (kaip valgoma dekoracija ir salotose) ir prinokusios, išdžiovintos sėklos, skaninant keptas bulves, duoną, mėsos ir, pirmiausia, kopūstų patiekalus, nes padeda juos virškinti. Kmynų sėklų, kaip ir anyžiaus ar pankolio sėklų, vertėtų kartais pakramtyti. Nuo rugsėjo galima kasti šio skanaus prieskonio šaknis ir naudoti jas gaminant sriubas ir troškinius.

Šviežias ar džiovintas – joks kitas prieskonis nėra taip labai susijęs su Viduržemio jūros regionu, kaip laukinis raudonėlis. Apie 40 skirtingų rūšių auga aplink Viduržemio jūrą, tačiau taip pat ir Mažojoje, ir vakarų Azijoje. Raudonėlis yra vienas iš tų retų augalų, kurie sudžiovinti yra intensyvesnio skonio negu ką tik nuskinti. Naudojami lapeliai ir šakelės, žiedai taip pat valgomi, jie tinka puošybai. Raudonėliu paskaninami pomidorų padažai, ant žarijų keptos daržovės ir mėsa, yra būtinas ant kiekvienos padorios picos ir "Chili con Carne" troškinyje. Raudonėlis labai tinka marinuojant alyvuoges, gelsvės lapus, kaparėlius ir fetą, tačiau reikia būti atsargiems, nes intensyvus kvapas greitai ima dominuoti.

Garšvą daugelis laiko užsispyrusia sodo piktžole, tačiau salierinių šeimos augalai, kurių jauni lapeliai kovo ir balandžio mėnesiais turi morkų ir salierų skonį, gali būti panaudojami labai įvairiai: lapais gardinamos daržovės, sriubos ir padažai, kaip atskira daržovė dera kartu su morkomis ir ypač skanu pabarstyti šviežiai skabytų lapelių ant duonos su sviestu. Jauni stiebai ruošiami kaip daržovės, žiedai (nuo birželio iki rugpjūčio) yra graži ir valgoma dekoracija, pailgos, kmynus primenančios sėklos suteikia sriuboms ir troškiniams ypatingą prieskonį.

Peletrūnas yra įprastas sriubų ir padažų prieskonis, tačiau jį galima naudoti ir marinuojant agurkus, gaminant salotas ir garstyčias.

Žuvis, mėsa, arba paukštiena – petražolė visiems patiekalams suteiks šviežią, kvapnų skonį. Aromatingi petražolės lapeliai yra universalūs, jais galima paskaninti ar papuošti beveik kiekvieną patiekalą, nuo sriubos ir padažo iki kiaušinių, daržovių patiekalų ir troškinių. Smulkiai pjaustyta petražolė ir žiupsnelis druskos šviežią sūrį arba varškę pavers skaniu užtepu. Petražolės stiebeliai virdami kartu suteikia aromato sultiniams ir sriuboms. Džiovinamos petražolės netenka savo aromato, todėl geriausia laisvai suvynioti į drėgną popierinį rankšluostį ir laikyti šaldytuve arba smulkiai supjaustyti ir užšaldyti ledo kubelių formelėje.

Savo gaivinančiu aromatu pipirmėtė papildo padažus, salotas, daržoves ir ėrienos patiekalus, taip pat daugybę saldžiųjų patiekalų. Kaip ir daugelis notrelinių šeimos augalų, tikroji pipirmėtė turi daug eterinių aliejų, todėl ją reikėtų vartoti saikingai. Smulkiai pjaustyti pipirmėtės lapeliai suteikia ypatingą skonį braškėms, vaisių salotoms, ledams, šerbetams ir granitoms. Pipirmėtė ypač dera su žirneliais ir bulvėmis, praturtina lapines salotas ir suteikia paukštienos patiekalams gaivumo, jei jie patiekiami su vaisiais. Skaniausia arbata iš šviežių pipirmėtės lapelių. Lapus reikėtų džiovinti prieš žydėjimą, nes tuomet juose daugiausia itin šaldančio mentolio.

Kadangi daržinio kroko purkos renkamos rankomis po siūlelį, šafranas yra brangiausias pasaulio prieskonis. Atsižvelgiant į likutinę drėgmę, vienam kilogramui oranžinio aukso gauti reikia nuo 100 000 iki 200 000 žiedų, o viena skynėja per dieną išgauna apie 60–80 gramų per dieną. Šafranas virtuvėje naudojamas ir kaip spalvos akcentas, ir kaip prieskonis, jo dedama į pyragus ir sriubas, žuvies ir moliuskų padažus, daugiaryžius ir paelijas, kadangi tik jame esantis krocinas yra tirpus vandenyje, ne taip kaip plytos raudonumo karotinas. Šafraną reikia naudoti labai saikingai, nes didesnis jo kiekis apkartina patiekalą. Netikras šafranas, pvz., gautas distiliuojant kiaulpienes ar medetkas, neturi jokio skonio, tik dažo geltonai. Reikėtų vengti jau sumalto šafrano, nes tik naudojimo metu galima atskirti, ar jis tikras.

 

Šviežią arba džiovintą šalaviją reikia vartoti saikingai, nes tik taip jis suteikia žuviai, mėsai ir paukštienai savitą skonį. Šviežiuose lapuose yra daug eterinių aliejų, jų skonis gaivinantis, šiek tiek aštrokas, primenantis mentolį. Juo paskaninsite kiaušinių patiekalus, dešreles, paukštienos, kiaulienos, veršienos ir ėrienos kepsnius, skaidrias sriubas ir padažus, taip pat tinka įdaryti keptą žuvį. Džiovintas šalavijas įgyja intensyvų mėtų ir metalo prieskonį, dėl to reikėtų vartoti atsargiai. Mėlyni ir violetiniai žiedai yra gražus papuošimas, tačiau ne itin skanus. Šviežią šalaviją galite nesuspausdami suvynioti į drėgną rankšluostėlį ir laikyti šaldytuve arba smulkiai supjausčius užšaldyti ledo kubeliuose.

Šis pipiras, dar vadinamas rožiniu pipiru, yra Vidurio ir Pietų Amerikoje augančio Brazilijos pipirmedžio vaisius. Jis priklauso anakardinių šeimai ir neturi nieko bendro su juoduoju pipiru. Rožinis pipiras yra švelniai aštrus ir saldokas, pasižymi gėlių ir vaisių aromatu, šiek tiek primena kadagį. Lengvos kaip plunksna, džiovintos rausvos ar raudonos šviežiai sumaltos uogos dera su žuvimi, kario patiekalais ir kai kuriomis daržovėmis, pvz., šparagais.

Vaistinės agurklės skonis, kaip ir agurkų, šiek tiek rūgštus ir gaivus. Skaniausia dalis yra lapai, kurie užaugę yra su šereliais ir išsiskiria itin stipriu skoniu. Agurklė tinka su šviežiu sūriu ir varške, (agurkų) salotomis, taip pat kaip prieskonis gaminant špinatų arba kopūstų patiekalus. Mažais ir valgomais mėlynos spalvos žiedais galima papuošti desertus, salotas ir gaiviuosius gėrimus. Jos labai gražiai atrodo sušaldytos ledo kubeliuose.

Vaistinė gelsvė ne veltui pavadinama "Maggi" prieskoniu (nors pastarojo sudėtyje gelsvės nėra). Jos salierą primenantis skonis tinka su visais mėsos ir daržovių patiekalais. Intensyviausio skonio yra švieži lapai, kurie džiovinami greitai netenka aromato, todėl geriau juos šaldyti. Gelsvės geriausiai dera su sodriomis, šiltomis (bulvių) sriubomis ir troškiniais, šiek tiek galima berti ir į salotas.

Kiek praradusios populiarumą juozažolės jaunomis šakelėmis, lengvai karčiais lapais, violetiniais, rožiniais arba baltais žiedais (žydi liepą ir rugpjūtį) skaninami riebesni kepsniai. Jos taip pat dera su daržovėmis, tokiomis kaip pupos, yra dedamos į sriubas, salotas ir troškinius. Juozažolė visada vartojama šviežia, nes išdžiovinta ji netenka aromato. Jos lotyniškas pavadinimas "Hyssopus" kilęs iš arabiško žodžio, reiškiančio "šventasis prieskonis". Nuo XVI a. juozažolė vartojama kaip prieskonis ir gydomasis augalas.

Kraujalakė, dar vadinama maža pievų sagute, priklauso erškėtinių šeimai ir yra nenuginčijama Frankfurto žaliojo padažo sudedamoji dalis. Jaunų šakelių ir lapelių skonis yra gaivus, kiek primenantis agurkų salotas. Juos reikėtų vartoti šviežius, nes džiovinami greitai praranda aromatą. Kraujalakė dedama į lapines salotas, šviesius padažus ir daržovių sriubas, taip pat yra skanus žolelių gėrimo pagrindas.

Vaistinė melisa yra kilusi iš rytinės Viduržemio jūros pakrantės, jos smulkiai supjaustyti lapeliai daugeliui patiekalų suteikia šviežią, citrinomis kvepiantį skonį. Ji dera su žuvimi, paukštiena ir salotomis, taip pat su vaisiais, tokiais kaip obuoliai, braškės ir melionai. Patiekalams, kuriems naudojama citrinos rūgštis, ji suteiks gaivesnį ir labiau jaučiamą skonį. Šalta melisų arbata yra nuostabiai atgaivinantis vasaros gėrimas. Dėl jos žieduose esančio nektaro, melisas gausiai lanko bitės.

Kvapni vaistinė ožragė yra visų kario prieskonių mišinių sudedamoji dalis. Šviežiai sumaltos, kietos, keturkampės, ochros ar smėlio spalvos sėklos skleidžia labai intensyvų, į karį panašų aromatą. Šis iš Persijos kilęs pupinių šeimos augalas jau senovės Egipte buvo vartojamas kaip prieskonis ir vaistas ir taip išplito iki pietvakarių Azijos. Ožragės sėklas prieš vartojimą reikėtų šiek tiek pakepinti keptuvėje be riebalų ir sumalti.

Kaip tikras Viduržemio jūros gyventojas, čiobrelis mėgsta saulę ir itin dera su žuvimi, vištiena ir makaronais. Maži ir visada žali lapeliai ir švelnios šakelių viršūnės yra labai kvapnūs, kartoki ir suteikia šiek tiek dūmo skonio. Čiobrelis yra prancūziškojo Provanso žolelių mišinio sudedamoji dalis. Čiobrelis dera su mėsa, paukštiena, daržovių patiekalais, suteikia aromatą (kartu su medumi) šviežiam avies ir ožkos sūriui, taip pat saldiems patiekalams. Žiedus galima naudoti papuošimams, jie yra valgomi. Yra žinomi keli šimtai čiobrelio rūšių, jų visų skoniai skirtingi, galimi aromatai nuo ananaso iki citrinos. 

Dėl česnako skoniai išsiskiria. Vieni jį labai mėgsta, kiti nekenčia, bet tikriausiai tik dėl to, jog niekada neragavo jo šviežio. Dar senovėje svogūniniams augalams priskiriami gumbai iš centrinės ir pietų Azijos per Viduržemio jūrą pateko į Europą. Česnakas naudojamas gaminant tiek šaltus, tiek karštus patiekalus, jis jiems suteikia tipišką ir su niekuo kitu nesupainiojamą aromatą. Perkepintas iki parudavimo česnakas apkarsta.

Valgomasis krienas, dar vadinamas ūkininkų garstyčiomis, Austrijoje "Kren", o jo stiprus aštrumas labiausiai dera su gerai išvirta mėsa (jautiena), žuvimi, kiaušiniais ir daržovių salotomis ( pvz., su burokėliais). Švieži, nuskusti ir smulkiai supjaustyti ar sutarkuoti krienai su varške yra puikus duonos užtepas. Jei žemė neįšąla, krienus galima kasti visus metus.

Žvaigždinis anyžius yra prinokęs ir išdžiovintas visžalio tropikų medžio vaisius. Aštuonių arba devynių viršūnių, žvaigždės formos vaisių skonis primena anyžių, saldus kaip lakrica, tačiau taip pat šiek tiek aštrokas ir rūgštus. Kadangi žievelė yra aromatingesnė nei branduolys, žvaigždinis anyžius naudojamas arba sumalamas kartu su ja. Žvaigždinis anyžius yra svarbi kinų penkių prieskonių miltelių dalis, taip pat jo dedama į kario prieskonių mišinį, jis yra kalėdinis prieskonis.