Kai kurie žmonės gimsta turėdami ypatingą galią – pasaulį jie patiria intensyviau už likusius. Sinestezija – mokslinis terminas, taikomas žmonėms, kurie garsus suvokia kaip spalvas.

Kai tik Anja Huwe pajunta besiilginti jūros ir bangų, neaprėpiamų mėlynų tolių ir šviežios žuvies kvapo, ji patraukia... Kur? Žinoma, į Niujorką! „Šviežia žuvis – būtent toks man yra Niujorkas! Blizgi, sidabrinė, žvynuota žuvis. Miestas dvelkia sūriu vandeniu, ryto saule, vėju, senu grindiniu ir traškančiu ledu. Dar jis primena šviežias austres... Tai subtilus šviežių sušių ir makaronų su omarais bei krabais aromatas.“

Nelabai primena jūsų įspūdžius iš viešnagės Niujorke, tiesa? Turbūt dėl to, kad jūs, kitaip nei Anja, nesate sinestetai. Ši emocinga hamburgietė – viena iš maždaug 4 procentų žmonių, kurie pasaulį suvokia intensyviau ir spalvingiau. Jie turi savotišką vidinę supergalią. Sinestetų smegenys veikia kitaip: stimuliuojant vieną pojūtį automatiškai stimuliuojami ir kiti jutimai, paprastai veikiantys atskirai. Dėl šio fenomeno – hiperjunglumo – sinestetai garsus gali suvokti kaip spalvas, maistą matyti kaip tam tikras geometrines figūras ar netgi susieti vietas su konkrečiais skoniais. Pvz., Niujorką – su šviežia žuvimi!

Anjai nebūtina keliauti į Niujorką, kad sudirgintų pojūčius – visas jos gyvenimas primena vieną nesibaigiantį jutiminį potyrį. „Antradieniai ir skaičius 5 yra raudoni, kaip ir žodis „paslaptis“, – paaiškina Anja. – Rugpjūtis yra raudonas ir geltonas. Trejetai mėlyni, lygiai kaip kovo mėnuo ir ketvirtadieniai. Mano vaikinas kvepia žaliai – kaip skaičius 7 ir penktadieniai. Šeštadienių ir sekmadienių spalva kinta nuo baltos iki geltonos. Tas pats ir su skaičiumi 24. Lyginiams skaičiams paprastai būdingos šiltos spalvos, o nelyginiams – šaltos“, – pasakoja menininkė iš Hamburgo. Lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Jai būtent taip ir yra. Anja Huwe, puikiai pažįstama muzikos gerbėjams (ji buvo devintojo dešimtmečio grupės „Xmal Deutschland“ vokalistė), pasaulį pažįsta tik tokiu būdu. Juk prie ko nors įpratus atrodo, kad ir visiems kitiems tai savaime suprantama.

„Man visada būdavo sunku ką nors įsiminti, – prisipažįsta Anja. – Todėl grupės nariams vis sakydavau – pagrokim raudoną dainą, pagrokim mėlyną dainą. Jie gūžčiodavo pečiais – apie ką aš čia. Tokie mano pasakymai jiems skambėdavo kaip nesąmonės.“ Po daugybės raudonų ir mėlynų repeticijų ji sulaukė netikėtos pagalbos: „Tuo metu su mumis dirbo „Simple Minds“ vadybininkai. Ši grupė buvo kaip tik pasiekusi viršūnę. Kartą kažkas pasakė: „Jų gitaristas kalba lygiai taip pat!“ Tad Anja pradėjo bendrauti su Charlie Burchillu ir atrado žmogų, pasaulį jaučiantį taip pat kaip ji. Ši patirtis ją išlaisvino ir paskatino ieškoti kitų likimo draugų.

„Sužinojau, kad tokia jutimų raiška nėra itin reta – jos atvejų tikrai pasitaiko,“ – sako Anja. Naujausių tyrimų duomenimis, esama iki 80 sinestezijos tipų. Paprastai ji išsivysto vaikystėje ir galbūt yra paveldima. Anjos giminėje daugiau žinomų sinestezijos atvejų nėra. Tačiau ji nenustebo iš bičiulio menininko išgirdusi, kad sinestetai paprastai išsiskiria kūrybingumu. Pvz., sakoma, kad Franzas Lisztas (1811–1886 m.) savo orkestrantų per vieną repeticiją paprašė „groti mėlyniau“. Anja Liszto orkestre veikiausiai būtų pasijutusi kaip namuose.

Bet gali būti, kad tuomet Anja nebūtų tapusi tapytoja. Anja žinojo galinti girdėti spalvas, bet naujos erdvės atsivėrė pamėginus jas išlieti drobėje – būtent tada ji iki galo suprato, ką išties reiškia būti sinestete: „Suvokiau, kaip glaudžiai man susijusi muzika ir spalvos. Lyg būčiau atradusi kalbą, kuria galiu išreikšti vidines mintis. Galiausiai galėjau išsakyti, kas dedasi mano galvoje.“ Sprendžiant iš Anjos darbų, jos galvoje visko išties daug. Švytintys taškai ir spalvoti pikseliai susilieja į kerinčias kaleidoskopines struktūras. Čia gali įžiūrėti įvairiausių dalykų – bet to daryti neprivalu. „Kiekvienas mato tai, ką nori matyti. O ką norėjau pasakyti kurdama... Tegul tai lieka mano paslaptimi“, – nusišypso Anja.

Ne paslaptis, kad Anja dievina apskritimus – visi jos darbai sudaryti vien iš skirtingų dydžių ir spalvų taškų. „Gamta, bakterijos ir grybai, dangus, visata – viskas sudaryta iš taškų, – sako Anja. – Man visa tai – begalybė, nenutrūkstami pasikartojimai ir ramybė.“ Viską nuolat jausti intensyviau – nepaprasta patirtis. Vis dėlto tai gali varginti. „Esi labai jautrus – ir tai kelia problemų. Jauti absoliučiai viską, – prisipažįsta Anja. – Žingsniuoju gatve, po kojomis ant šaligatvio pamatau kramtomąją gumą ir pradedu svarstyti, kiek gabalėlių yra iš viso. Arba Hamburgo paplūdimyje aplanko mintis, kad raudonas žvirgždas labai garsus. Pamatai vieną, tada antrą, tada trečią objektą. Lyg kabėtum ant grandinių, tampomų tai į vieną, tai į kitą pusę. Turiu rasti būdą pojūčius išjungti, antraip tampu labai nervinga.“

Laimei, Anja ramybę atranda tapydama. Kasdieniame gyvenime ji susikūrė savitą tvarką: „Aš nuolat viską rūšiuoju, daiktus atgal visada padedu tiksliai į jų vietą.“ Toks elgesys dažniausiai būna pasąmoningas. Anja pateikia pavyzdį: „Neseniai lankytojas apžiūrinėjo vieną iš mano paveikslų ant sienos. Staiga jis parodė į vaisių dubenį priešais ir tarė: „Vaisiai dubenyje išdėlioti lygiai taip pat – ir yra tokių pačių spalvų!“ Pojūčių sūkury Anja mėgina susikurti tvarką – nepaisant to, kad, kaip pati pripažįsta, iš prigimties yra gan chaotiška: „Visame šiame chaose ir sumaišty vis dėlto sugebu susikurti savitą tvarką.“ Lyg superherojus, galiausiai išmokęs valdyti savo galias, dabar Anja visokeriopai mėgaujasi savo ypatingomis dovanomis: „Man patinka tyrinėti daiktus. Kaip tai veikia? Kokius jausmus sukelia? Kokiu skoniu pasižymi? Išties visą laiką žaidžiu.“

Autorius: Nico Cramer
Iliustracijos: © Katharina Werle, © Thordis Rueggeberg