Naudokite slinkties funkciją

Jo rankose – raktai ir viešbutis

Viešbučio konsjeržas Amedeo Musto D’Amorė – žmogus, renkantis paslaptis.

Amedeo Musto D’Amorė – Hamburge esančio viešbučio „Vier Jahreszeiten“ vyriausiasis konsjeržas. Per 40 tarnybos metų jam teko išpildyti ne vieną keistą ir stebinantį pageidavimą.

Mūsų gladiatorius sėdi prabangiuose apartamentuose, smėliniame dizainerio darbo fotelyje. Tik apsirengęs jis ne kaip senovės Romos kovotojas – be sandalų, antblauzdžių ir šalmo. Amedeo gynybiniai šarvai – juodas frakas, bronzinė oda ir šypsena, tokia šilta, kad nedvejodamas patikėtum jam savo gyvybę. „Arenose gladiatoriai kaudavosi iki mirties. Aš lygiai taip pat – darau viską, kad klientai liktų patenkinti“, – sako vyras, kurio vardas skamba lyg iš romantinių Holivudo filmų apie Italiją. Tai Amedeo Musto D’Amorė, Hamburge esančio viešbučio „Vier Jahreszeiten“ vyriausiasis konsjeržas. Ir išties – prieš jo asmenybę ir žavesį nublanktų net pats Robertas De Niro („Esu italas, galbūt jau pajutote iš mano akcento.“). Jis šiame tradiciniame 5 žvaigždučių viešbutyje – kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas populiariajame filme. Tiesa, kuklus, be išdidumo. Konsjeržas – nematomas pilkasis kardinolas, visada pasiruošęs padėti. Bet po kuklumu ir geromis manieromis slypi stipri valia. Galbūt ji ir padėjo išsikovoti svarbią vietą šiame didžiuliame, prabangiame viešbutyje.

Konsjeržo amatas – savita meno forma

Čia Amadeo dirba jau 40 metų, ilgiau negu bet kuris kitas kolega. „Mane atrado“, – su neslepiamu pasididžiavimu prisimena dieną, kai tuometinis šio prabangaus viešbučio direktorius jį pakvietė dirbti ir persikelti į Berlyną. Ėjo 1976 m. vasara. Direktorius svečiavosi Taorminoje, Sicilijoje, įsikūrusiame viešbutyje, kur D’Amorė tuo metu dirbo. D’Amorė priėmė pasiūlymą ir netruko pamilti 120 m. senumo viešbutį, Hamburgo miestą ir vietinę merginą.

Prisėskime ant vienos iš šilku aptrauktų sofų viešbučio fojė ir pažiūrėkime, kaip D’Amorė kalbasi telefonu ir spaudžia ranką svečiams. Iš pirmo žvilgsnio to nematyti, bet tai ne šiaip aptarnavimas – veikiau jau meno forma. Visuomet supratingas ir dėmesingas – kiekvienas, įžengęs į viešbutį, jaučia, kad konsjeržas pasiruošęs padėti būtent jam. Jis be vargo supranta, kaip jaučiasi svečias, ir puikiai išmano žmogaus prigimtį. Tai per ilgus praktikos metus sukauptų psichologijos ir sociologijos žinių rezultatas: „Iš karto atpažįstu, jeigu žmogus brangų kostiumą įsigijo norėdamas pasirodyti esąs aukštesnės padėties. Taip pat žinau, kada už džinsų ir paprastų marškinėlių slepiasi milijardierius verslininkas.“ Būtent į jį žmonės kreipiasi asmeniškiausiais klausimais, pvz., kai prireikia ginekologo, kuris patvirtintų nėštumą: „Lyg klausyčiau išpažinčių. Išklausau ir niekam neatskleidžiu, ką išgirdęs.“ Viską, ką sužinojo apie savo klientų pageidavimus ir juos erzinančius dalykus, D’Amorė surašė į 14 000 kortelių, kurios buvo perkeltos į kompiuterio atmintinę. Vis dėlto kilus abejonių geriausia klausti paties konsjeržo.

D’Amorė nusimeta lininį švarką, į šalį padeda aviatoriaus stiliaus saulės akinius, velkasi juostuotą kostiumą, užsiriša kaklaraištį ir pradeda savo pamainą. Ir kaskart yra pasiruošęs netikėtumams. Būtent todėl jis dievina savo darbą. Gauti bilietus į premjerą, kai visos vietos jau užimtos, arba stalelį sausakimšame miesto restorane, svečiams iš Kinijos patarti, ką pirkti lauktuvių... Visa tai – kasdienio darbo dalis. Pasitaiko ir keistų, žadą atimančių pageidavimų. Štai Saudo Arabijos princai atvyksta su milžiniška palyda. „Kitaip nei svečiai iš Europos, jie įpratę viską gauti vos mostelėję ranka, tad reikia šaltų nervų“, – pasakoja D’Amorė. Jis žino – šeichas visada atkeliaus su šimtais lagaminų ir jo pageidavimų numatyti neįmanoma. Gali būti, kad jis nusipirks 80 pieninių karvių iš Šiaurės Vokietijos ir panorės jas nuplukdyti į Džidą. Sykį princesė staiga paprašė ponio. O devintajame dešimtmetyje vieną kartą visi apartamentai turėjo būti paversti į oazę. Svečiui išvykus nebereikalingas stambialapis fikusas buvo perkeltas į D’Amorės namus Hamburgo Bramfeldo rajone.

„Vier Jahrzehnten“ jis nuolat mato garsiausias žvaigždes, bet apie jas klausinėti – bergždžias reikalas. D’Amorė atsakys mandagiai, bet neišduos jokių paslapčių. Vyras sidabro paliestais plaukais visada atrodo nepriekaištingai ir puikiai skaito menkiausias užuominas. Savo amžiaus atskleisti jis nelinkęs.

D’Amorės turtas – prisiminimai

Didžiulis vokas glaudžia jo mėgstamiausius atsiminimus iš laikų, kai konsjeržams dar buvo priimtina prašyti įžymybių autografų. Voko turinį D’Amorė nerūpestingai paskleidžia ant stiklinio stalelio priešais mus. Pasirašytos nespalvotos nuotraukos, herbais ir antspaudais sužymėti vokai, kortelės iš rankų darbo popieriaus nugula šalia kambarių tarnybos paslaugas reklamuojančio stendo. „Mano bičiulis Peteris Ustinovas, nuostabus žmogus. Mielasis Heinzas Rühmannas, dar vienas bičiulis... O čia ledi Di tėvai, tokie malonūs, paprasti žmonės, jie mane kvietė apsilankyti Anglijoje...“ D’Amorės turtas – prisiminimai, į kuriuos jis mielai leidžiasi.

Prisiminęs drabstymąsi pudingu ir Micko Jaggerio sumanymą pasisupti ant šviestuvo, D’Amorė kalba lakoniškai: „Kad ir kas būtum, viskam yra ribos. Vaidinti Tarzaną – jau šiek tiek per daug.“ „Rolling Stones“ viešbutyje gali pasirodyti bet kada – kambariai grupei rezervuoti 365 dienas per metus. O štai su Sophia Loren visada elgiamasi kaip su karaliene. Vieną kartą ji paprašė apartamentuose įrengti virtuvę, kad galėtų pati paruošti spagečių savo vyrui Carlo Ponti. Nuo tada D’Amorės nebestebina niekas. O net jei ir nustebina, to neišduoda nė raumenėlio virptelėjimas.

„Žmonių pageidavimai vis dar beprotiški“

Jo pasakojimuose juntamas lašelis nostalgijos: „Šiais laikais svečiams vis trūksta laiko... Viskas turi būti atlikta greitai, viens du ir „finito“. Nebeliko žmogiškos šilumos, – tačiau su šypsena priduria: – Bet žmonių pageidavimai vis dar beprotiški.“ JAV verslininkai, savo kambariuose visada pageidaujantys valgyti vidury nakties. Rusų oligarchai, privačiu lėktuvu norintys atsiskraidinti drauges. Iš D’Amorės lūpų jie niekada neišgirsta „ne“. Jeigu svečiai iš Azijos užsigeidžia vienos dienos išvykos į kalnus, jis pasiūlo alternatyvą, kad nereiktų iš Hamburgo trenktis į kitą šalies galą. „O šiaip darau viską, stengiuosi įgyvendinti net ir neįmanomus norus“, – sulig tais žodžiais iš vidinės kišenės jis išsitraukia odinę užrašinę. Joje – keturiasdešimties patikimumo ir profesionalumo metų rezultatas, kurio vertė viešbučio konsjeržui kasmet vis auga – jo kontaktai.

Šie trokštami rakteliai atveria duris – ir ne vien tik konsjeržui D’Amorei. D’Amorės aplanke įsegti sukryžiuoti auksiniai rakteliai – geriausių pasaulio konsjeržų asociacijos „Les Clefs d’Or“ ženklelis. Tarpusavio pagalba – privaloma profesinio kodekso dalis. „Mes tikrai nesame vieniši vilkai. Kolegos visada gali paprašyti mano pagalbos. Ją suteikti man – garbės reikalas.“ Aukščiausios klasės įstaigose dirbantys kolegos jam padeda netikėčiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kai sekmadienio vakarą svečias staiga prisimena, kad mušant vidurnaktį damai Kopenhagoje reikia pristatyti 300 rožių. Gėlių parduotuvės, žinoma, nebedirba. Tad konsjeržai bendradarbiauja ir pasirūpina, kad gėlių puokštė būtų perduota greitkelyje tarp Vokietijos ir Danijos. Bet svarbu – ne vien dosnūs kolegos... Vieną telefono numerį šis neapolietis brangina labiau negu visus kitus karališkųjų asmenų, šeichų ir geriausių chirurgų kontaktus. Tai Italijos kino deivės Ginos Lollobrigidos mobiliojo telefono numeris.

Autorius: Lena Schindler
Iliustracijos: © Johannes Mink