Alexas Barckas, vienas iš grupės „Jazzanova“ įkūrėjų, pasakoja, kaip didžėjai tampa gurmanais. Pokalbis apie tolimus kraštus, įmantrius patiekalus ir pavargusius kaulus.

Berlynas: Kroicbergas, Maibachuferis. Vasaros ketvirtadienio vakarą susitinkame su Alexu Barcku, visame pasaulyje žinomu didžėjumi ir prodiuseriu, grupės „Jazzanova“ nariu. Kalbamės apie kokybišką maistą. O kurgi daugiau šią temą aptarti, jei ne restorane? Alexas pasiūlo užsukti į „Life“, vos prieš kelias savaites duris atvėrusį japonų restoraną. Jis jau spėjo pritraukti berlyniečių gurmanų dėmesį. Alexas restorane jau ne pirmą kartą. Jiedu bičiuliai su savininku, tad nusivilti maistu šį vakarą veikiausiai neteks.

Sėkmingiems didžėjams pinigų netrūksta, tad jie valgo prabangiuose restoranuose ir savaime tampa gurmanais. Tiesa, Alexai?

Na, man ši teorija netinka. Vengiu prabangių restoranų publikos. Užuot bendravę su stalo kaimynais, tie žmonės spokso į savo lėkštes – kaip koks šuo, negalintis nuo dubens atplėšti akių (juokiasi). Reikalas tas, kad didžėjai visada blaškosi po pasaulį. Nuolat keliaujant natūraliai nubunda noras pradėti maitintis tinkamai. Darbas sekinantis, todėl reikia rūpintis, kad organizmas gautų pakankamai energijos.

Muzikos grupės irgi daug laiko praleidžia kelyje, bet tarp jų narių maža gurmanų.

Na, čia jau didžėjavimo pranašumas – mes dirbame po vieną, tad ir išlaidų skrydžiams mažiau (juokiasi). Todėl galime skraidyti geresne klase, gyventi geresniuose viešbučiuose ir per koncertus mėgautis geresniu aptarnavimu. Vienu metu didžėjai (ypač mūsų šalies) ėmė reikšti pageidavimus maitintis geruose restoranuose.

O kaip jūs pats – kodėl tapote gurmanu?

Gimiau VDR, užaugau Rytų Berlyne. Maistas ten nebuvo svarbiausias dalykas. Jo paskirtis buvo paprasta – pasotinti. Kol esi jaunas, maisto kokybė nėra labai svarbi... norisi tiesiog prikimšti pilvą. Taip ir gyvenau kelerius metus. Kaip tipinis viengungis. O tada sutikau savo žmoną. Ji – prancūzė.

...viskas tuo ir pasakyta.

(Juokiasi.) Maistas prancūzams nepaprastai svarbus. Visi jie kaip vaikštančios vyno enciklopedijos – ir naktį pažadinti pasakytų, kuri rūšis dera prie konkretaus patiekalo. Man tai, žinoma, patiko. Bet tik tiek – ar bent jau taip maniau. Ir staiga mane patį ėmė vadinti vyno žinovu. Tiesiog užsikrėčiau nuo žmonos! Gerai tai, kad šia sritimi susidomėjau, ir dabar žinau net daugiau už ją.

Filmas apie jus turbūt vadintųsi „Alexas, nenuorama gurmanas“.

Gurmanu savęs nevadinčiau, nes man labai patinka valgyti namuose. Žmona nuostabiai gamina. Maisto kultūra mane žavi socialiniu aspektu – galimybe pabendrauti su žmonėmis. O apie maistą mokaisi pamažu.

Tad valgymas draugijoje, maisto aptarimas truputį primena pašnekesius rausiantis po plokšteles muzikos prekių parduotuvėje.

Būtent. Žinoma, įrašų galima užsisakyti ir internetu – greitai ir be vargo. O tuomet sėdi namuose su visais dviem tūkstančiais plokštelių, kurios nuostabios. Bet su kuo apie jas pakalbėti, kam jas leisti? Su maistu – lygiai tas pats. Puikus maistas yra gerai. Bet ateina metas, kai tari sau: mieliau su kuo nors susitikčiau, kartu pavalgyčiau, gerai praleisčiau laiką su tais, kurie vertina maistą ir galbūt turi ką įdomaus apie jį pasakyti.

Turbūt keliaudamas tokių žmonių sutinkate dažnai?

Visada atsiranda tokių, kurie sako: esi Ispanijoje, todėl turi būtinai paragauti štai to vyno. Apsilankai Italijoje ir štai tave ragina paragauti kito. Kiekvienas kaimas didžiuojasi puikiausiu vynu ir geriausiu alyvuogių aliejumi. Aš niekada neatsisakau pabendrauti prie lėkštės. Man patinka mano komanda – pastaruosius dvidešimt metų plokšteles suku praktiškai su tais pačiais žmonėmis. Kaip sako japonai, reikia kartu dirbti ir vienas kitam padėti. Svarbu ir duoti, ir gauti.

Regis, jaučiate ypatingą simpatiją Japonijai. Net ir man pasiūlėte susitikti japonų restorane.

Ten gali užsukti į bet kurį restoraną, nesvarbu, apšiurusį ar superprašmatnų, ir pasiklausyti nuostabaus džiazo. Belieka apgailestauti, kad kūrinius parašei ne tu. O maistui Japonijoje skiriama tiek pat meilės, kiek ir muzikai. Be to, japonai išsaugoję pagarbą senosioms tradicijoms. Sėdi ten supamas nuostabios kultūros, tiesiog gretimos visatos vidury, ir tau patiekia pusryčius – „nattō“ pupelių. Čia tai bent gyvenimas!

Skirtingos šalys, skirtingi papročiai – turbūt tenka galvoti, kaip elgiesi?

Kad ir kuriam pasaulio krašte atsidurtum, reikia laikytis elementarių mandagumo ir pagarbos principų. Dažniausiai to pakanka. Be to, didžėjai gyvena savotiškame burbule, apsupti į juos panašių žmonių. Tenka įdėti pastangų, kad ištrūktum iš už savo pulto. O ištrūkęs sužinai įdomių dalykų, pamatai, kaip sukasi šis keistas pasaulis.

Kurių šalių virtuvę mėgstate labiausiai?

Dievinu Indoneziją ir kinų patiekalus, kurių toje šalyje galima rasti ant kiekvieno kampo. Vienus metus praleidau Reunjone, mažoje saloje Indijos vandenyje. Maistas ten neįprastas, bet išties puikus. Reunjono virtuvėje gausu skonių: prancūziškų, indiškų, kiniškų, afrikietiškų, kreoliškų ir, žinoma, vietinių. Neįtikėtina, kaip puikiai visi jie dera vienoje keptuvėje.

Kas per patiekalas?

„Rougail saucisse“ – rūkytos dešrelės su ypatingu prieskonių mišiniu. Galima liežuvį praryti! Kai gyvenome Reunjone, mano žmona išmoko jas ruošti. Tad svečiai visada iš anksto pageidauja šio patiekalo. Aišku, subtiliu jo nepavadinsi. Tokie patiekalai ruošiami vis rečiau. Ir suprantama – dabar žmonėms tenka gerokai mažesnis fizinis krūvis, tad jie renkasi lengvesnį maistą.

Kalbant apie pasikeitusius laikus – ar kelyje vis dar praleidžiate tiek pat laiko?

„Jazzanova“ iškilo dešimtojo dešimtmečio viduryje. Tie laikai buvo beprotiški. Bet ir dabar keliauju – kiekvieną savaitgalį. Džiaugiuosi tuo. Man patinka sukti plokšteles, leisti laiką klubuose, per muziką bendrauti su žmonėmis. Bet turiu pripažinti, kad sulaukus mano amžiaus keliauti nebe taip lengva. Pavyzdžiui, rytoj teks keltis šeštą ryto ir lėktuvu leistis į Slovėniją. Pagrojęs ten, be miego skrisiu į Kroatiją, kur po pietų prasidės muzikos festivalis. Per pastaruosius 20 metų susikaupė milžiniškas miego deficitas. Pastatykit mane kampe ir iškart užmigsiu. Deja, miego stokos nekompensuoja net gardžiausias maistas.

Autorius: Nico Cramer
Iliustracijos: © PR, © Holger Talinski